Tyrimo tikslas: (į/si)vertinti Kauno kultūros centro „Tautos namai“ teikiamas kultūrines paslaugas.

Tyrimo išvados: 

1. Kauno kultūros centras „Tautos namai“ (toliau – KKC) susiduria su įvaizdžio dviprasmiškumu – iš vienos pusės pastato istorija kuria įstaigos teigiamą įvaizdį (šiame pastate savo karjerą pradėjo daug žymių asmenybių, ilgą laiką tai buvo profsąjungos rūmai), tačiau iš kitos pusės pastato istorija ir esamas įvaizdis gali būti priežastis dėl ko sunku iš naujo ar naujai pateikti įstaigai save ir būti žinomai tarp jaunesnio amžiaus kultūros paslaugų vartotojų. Tyrime išryškėjo, jog 18-35 m. žmonės nežino, kur KKC yra, taip pat teigia matantys KKC logotipą – kuris jiems asocijuojasi su tradicija ir nuobodumu – pirmą kartą.
   Nors KKC modernėja, atsiranda vis naujų erdvę, kultūrinių paslaugų pasiūlymų, vis dėl to, teigiama, jog negalima atsisakyti esamų ir ilgą amžių KKC veikiančių mėgėjų meno būrelių. Tokios veiklos buvimas suteikia vyresnio amžiaus žmonėms galimybes turiningai praleisti laiką, sudaromos sąlygas etninės kultūros sklaidai.
2. Pusiau struktūruotas interviu išryškino vieną iš KKC vidinių problemų: tarp darbuotojų neretai esama nesusikalbėjimo, negebėjimo retkarčiais pasidalinti darbus, atsakomybes. Galima tokios problemos prielaida yra bendrų projektų ir dalinimosi patirtimi trūkumas; dėl ekonominio statuso papildomų biurokratinių darbų tvarkymas bei neformalesnės darbo aplinkos nebuvimas, specifinė darbo kultūra.
3. Viešojoje erdvėje KKC renginiai dažniausiai siejami su nemokamais renginiais. Šios įstaigos paslaugų vartotojai (dažniausiai įvardijami kaip kolektyvų nariai, jų artimieji ir draugai arba vyresnio, pensijinio amžiaus žmonės) tikisi nemokamų renginių, kurių buvimas patenkina esamų vartotojų kultūrinius poreikius.
4. KKC darbuotojai mano, jog naujus ir jaunus kultūros paslaugų vartotojus pritraukti į KKC yra sudėtinga, dėl esamų veiklų gausos mieste, pasenusio KKC interjero, mokamų renginių ir susidariusio įvaizdžio. Tokia nuomonė teisinga tik iš dalies – preliminarūs tyrimo rezultatai parodė, jog dėl to gali būti kaltas KKC įvaizdis. Matoma, jog 18-35 m. žmonės, nesilanko KKC, nes nežino, kur yra KKC bei teigia, jog nėra informuoti apie šioje įstaigoje vykstančius renginius.

Teorinės išvados: 

1. Vienuose tyrimuose teigiama, jog miestų savivaldybių kultūros centrams rekomenduotina daugiausia orientuotis į bendruomenės įtraukimą į mėgėjų meno kolektyvų veiklą, bendruomenės subūrimą kultūrinei veiklai, paliekant profesionalaus meno sklaidos funkciją kitoms kultūros organizacijoms. Kituose tyrimuose prieinama prie išvados, jog kultūros centrai turėtų prisidėti prie gyventojų kultūrinių poreikių konstravimo, strateginio ugdymo, o ne poreikių patenkinimo.
2. Taip pat matomas paradoksas, jog valdžios požiūriu sąlyginiai apleista kultūrinių paslaugų sritis, kuri yra mažai finansuojama bei sulaukia mažai investicijų, yra mažai apmokama vis dėlto yra itin kokybiškai kaiti ir rodo efektyvią nišą investicijoms.
3. Apibendrinant kultūros įstaigų tyrimus galima išskirti dažniausiai pasitaikančius kultūros ir meno įstaigų neigiamus aspektus: daugelis įstaigų neturi ilgalaikės veiklos vizijos, nepakankamai atsižvelgia į kintančią kultūros aplinką ir bendrą situaciją šalyje; planavimo metu įstaigos vengia kelti ambicingus tikslus, o tikslų siekimui nusimato neadekvačias priemones, netinkamus rodiklius jų matavimui. Geresniam įstaigų veiklos planavimui trukdo tai, kad nėra ilgesnės nei vieneri metai aiškios planavimo perspektyvos, o taip pat nėra paskatų gerai veiklą planuojančioms ir dirbančioms įstaigoms, arba sankcijų blogai planuojančioms ir blogai dirbančioms.
4. Pastebima, jog visose kultūros įstaigose egzistuoja sunkumas pritraukti jaunus kvalifikuotus darbuotojus dėl mažų kultūros sektoriaus darbo užmokesčių, kūrybinių verslų pradžiai tinkamų biurų (kūrybinių hub‘ų) stokos, jaunimui patrauklios laisvalaikio kultūros stygiaus.
5. Pabrėžiama, kad dėl kultūros specialistų motyvacijos, žinių ir praktinių įgūdžių stokos auditorijų plėtroje ar bendruomenių įtraukimo srityse – dauguma kultūrinių renginių orientuoti į nuolatinius kultūros vartotojus, nesiekiant įtraukti naujų auditorijų. Teigiama, jog nemaža problema kultūros ir meno darbuotojų tarpe yra užsienio kalbų mokėjimas, bei amžiaus vidurkis viršijantis 50 m. Taip pat, matoma dažna darbuotojų kaita, darbuotojai nėra diferencijuojami priklausomai nuo profesinės kvalifikacijos ir kuriamo produkto kokybės bei kiekybės.
6. Kultūros ir meno įstaigose dažniausiai yra vertinama ne paslaugų kokybė (prie kurios itin gali prisidėti darbuotojų kvalifikacijos kėlimas), bet kiekybė.
7. Vis daugiau žmonių Lietuvoje tampa vartojančiais tiek aukštosios, tiek populiariosios kultūros gaminius. Todėl kultūros centrams svarbu neapsiriboti įprastomis pasaugomis ir plėstis bei teikti kitas paslaugas. Minima, jog itin svarbus yra bendradarbiavimas su nevyriausybinėmis organizacijomis.
8. Labai dažna problema yra kultūros centrų uždarumas ir nereagavimas į vartotoją, vartojimo principus, mažai skiriamas dėmesys organizacijos teikiamų, paslaugų kokybės priežiūrai, vertinimui ir tobulinimui.
9. Paslaugų kokybės suvokimą sąlygoja įvaizdis, kuris yra laikomas vartotojų pasitenkinimo dažniausia priežastimi. Organizacija norinti įgyti pranašumą turi disponuoti unikaliais ištekliais, vienas jų gali būti organizacijos įvaizdis, kurio negalima nupirkti ar nukopijuoti. Įvaizdis tampa nematerialiuoju turtu kuriančiu pridėtinę vertę.

Tyrimą atliko: R. Baltrušaitytė

Atlikimo metai: 2018

Tyrimo ataskaitos dokumentas: Tyrimas Kauno kultūros centro „Tautos namai” (į/si)vertinimas