Tyrimo tikslas:

įvertinti dabartinę valstybinės lietuvių kalbos padėtį, numatyti tolesnes vartojimo galimybes ir teikti rekomendacijas, kaip 2023–2030 m. formuoti kalbos politiką, kad valstybinė kalba galėtų efektyviai atlikti įstatymų jai numatytas pagrindines funkcijas.

Tyrimo uždaviniai:

• nustatyti su valstybinės kalbos politika susijusių įstatymų būklę ir galimybę užtikrinti kalbos statuso įgyvendinimą;
• ištirti kalbos korpuso norminimo būklę ir galimybes palaikyti dinamišką kalbos raidą ir plėtrą;
• įvertinti rizikos šaltinius, keliančius grėsmę kalbos vartojimui;
• numatyti priemones, padėsiančias užtikrinti statusą, gyvybingą kalbos raidą, įgyvendinimą švietimo sistemoje ir kalbos prestižo didinimą;
• įvertinti kalbos politiką formuojančių ir įgyvendinančių institucijų galimybes.

Tyrimo išvados:

1. Pasaulyje 178 šalys įstatymais ir kitais teisės aktais yra nustačiusios valstybinės, arba oficialiõsios, kalbõs (ar kalbų) statusą, reglamentavusios sritis, kuriose privaloma ją (ar jas) vartoti ir numačiusios hierarchinius santykius su kitomis kalbomis. Valstybinė kalba laikoma valstybingumo, prestižo ir nacionalinio saugumo reikalu. Svarbiausia valstybinės kalbõs (kalbų) funkcija – įgalinti adekvatų valdžios susižinojimą su savo piliečiais. Kalbos politikos ir kalbos planavimo uždaviniai – kalbos standartizavimo ir kalbos funkcionavimo reguliavimas.
2. Visos Europos Sąjungos šalių valstybinės kalbos turi standartines atmainas, arba bendrinę kalbą, suformuotą ir palaikomą standartizavimą vykdančių institucijų. Daugelyje šalių numatytas kalbõs, ypač rašomosios, normų formavimo ir palaikymo mechanizmas ir yra valstybine kalba besirūpinančios organizacijos ar institucijos, kurias išlaiko valstybė:
   a) jos būna savarankiškos arba priklauso ministerijoms;
   b) pagrindiniai jų tikslai – gerinti valstybinės kalbos vartojimo sąlygas, stiprinti, kurti ir skleisti kalbą palaikančią bazę (žodynus, duomenynus, tekstynus, gramatikas, rašybos, skyrybos, tarties vadovus ar žinynus);
   c) kai kuriose šalyse tokios organizacijos vykdo tiek mokslo tiriamąjį, tiek kalbos norminamąjį bei vartosenos prižiūrimąjį darbą.
3. Tarptautinės konvencijos, chartijos ir deklaracijos „mažąsias“ oficialiąsias kalbas saugo nepakankamai, todėl valstybės, siekdamos išlaikyti tautinę tapatybę globalizacijos sąlygomis, turi numatyti atskirą kalbų politikos strategiją ir imtis papildomų apsaugos priemonių. Latvijos kalbos politika nepalyginamai ryžtingesnė negu Lietuvos, o kalbos planavimas daug kryptingesnis. Latvija yra pasiekusi didelių poslinkių švietimo srityje: jau beveik perėjo prie mokymo valstybine kalba visų dalykų, išskyrus tautinių mažumų kalbą ir literatūrą. Danija numačiusi, kad jau pradinėje mokykloje būtų pradedama mokyti ir kitų kalbų (ne tik anglų), tačiau vis labiau įsigali danų-anglų dvikalbystė, o ne daugiakalbystė. Kaip ypatinga danų kalbos politikos sėkmė vertintinas danų kaip pagrindinės
   kalbos išlaikymas aukštojo mokslo sistemoje. Prancūzijoje prancūzų kalbai negresia išnykimas, tačiau ir tokią galingą kalbą veikia globalizacija. Generalinės prancūzų kalbos ir Prancūzijos kalbų delegacijos, Prancūzų kalbos akademijos pastangomis siekiama kryptingo kalbos planavimo, standartizacijos, grynumo išsaugojimo ir prestižo užtikrinimo.

Tyrimą atliko: prof. dr. Laima Kalėdienė (vadovė), dr. (HP) Ona Aleknavičienė, prof. dr. Meilutė Ramonienė, tyrimas parengtas Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos užsakymu.

Tyrimo metai: 2022 m.

Tyrimo ataskaita: Ilgalaikės valstybinės kalbos politikos galimybių studija (PDF)

Originalus šaltinis: LR Kultūros ministerija